I can fly higher than an eagle, ’cause you are the wind beneath my wings

    Gyvenimas yra pilnas paradoksų. Atrodo pažįsti žmogų daugelį metų, o vieną dieną ima ir paaiškėja, kad tu jo apskritai nepažįsti. Ir ką tada?? Sako, kad įvairūs išbandymai sutvirtina draugystę..Kažkaip tuo netikiu. Juk vis vien po kažkokio nemalonaus patyrimo išlieka nuoskaudos, nusivylimas. Jei jau pamatas sujudintas, vadinasi, jau niekad nebus taip kaip pačioje pradžioje. Sako, žaizdos užgyja su laiku, bet randas juk lieka ir gali bet kada priminti praeitį. Gyvenimas pilnas netikėtumų, gerų ir blogų, bet, matyt, tuo jis ir yra žavingas bei įdomus, ar ne?

   Mąsčiau, kad kartais mes bandom pasisavinti žmones, t.y arba draugus, arba mylimuosius, arba dar ką nors. Tačiau žmonės nėra mūsų nuosavybes, negalime jų savintis, kontroliuoti, reguliuoti jiems. Įdomu, ar kuris nors norėtų būti pats suvaržytas?.. tad kam tuomet su kitais elgtis taip, kaip nenori kad su tavimi elgtųsi. Reikia džiaugtis, kad jie yra mūsų gyvenime, ir kad mes galime būti jų
gyvenime. Draugystė – gražus dalykas ir man ji tikrai reikalinga. Manau, kad visiems ji reikalinga. Kartu su visu gėriu, draugystė reikalauja ir aukų. Juk kartais sunku nuleisti savo principus ar egoistinius poreikius dėl kito, bet jei laikai save draugu, reikia pasistengti, kažkiek tų pastangų įdėti, parodyti draugui, kad jis tau tikrai rūpi ir kad tu tikrai būsi visada šalia, kai jam tavęs reikės. Draugystė – tai tas jausmas, ta nematoma gyslelė, jungianti žmones, nesvarbu kokiu atstumu jie yra vienas nuo kito, bet jie visuomet žino, kad draugas yra ir jis linki tau tik geriausio, o tu atsakai jam tuo pačiu. 

   Patiko vienas Bruno Ferrero pasakojimas apie draugą:

“Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą. Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas
smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai
sugniaužė. Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo
labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:
– Supratau!”

megztinis/sweater: Mango; džinsai/jeans: United Colors of Benetton; bateliai/shoes: Tamaris; rankinė/handbag: United Colors of Benetton; apyrankės/bracelet:made by me.

***

   Life is full of paradoxes. It looks like you know someone for many years and one day it turns out that you don’t know at all. And what’s then?? They say that the various challenges reinforce the friendship .. Somehow I do not believe in it. Grievances, frustration are still left after unpleasant experience. If the base has been already shaken, so it will never be the same as the very beginning. They say wounds heal with time, but the scar remains after all, and it may at any time recall the past. Life is full of surprises, good and bad, but apparently, that’s why it is charming and interesting, isn’t it?

    I think that sometimes we try to appropriate the people, either friends or lovers or whatever. But people are not our property, we can not make claims to control, regulate them. I wonder if any would like to be restrained? .. So why behave with others in a way that you don’t want to be behaved either. We should be happy that they are in our life and that we can be in their lives. Friendship is a beautiful thing and I really need it. I think everybody needs that. Along with all goodness, friendship requires sacrifices too. After
all, sometimes it is difficult to lower our principles or selfish
needs on the other, but if you call yourself a friend, you need to put some efforts
to show to a friend, that you really care about him/her and that
you will always be with your friend when she/he needs it. Friendship
– is the feeling and an invisible string that connects people, no
matter how far away they are from each other, but they always know that
the friend is and he only wishes the best for you, and you wish to him the same time.

   I like one little Bruno Ferrero story about a friend:”Thirteen walked with his mother in the beach. Suddenly, he asked her:- Mom, finally I managed to find a friend. How do I keep him?The mother paused a moment, then leaned over and drew two handfuls of sand. Keeping your hands palms up, one of a handful of strong grip. Sand began to stream over the edge and the more suppressed, the more sand were crumbling. The other hand holds open: a pile of sand left. A few moments the boy looked surprised and then said:- Got it! “

M…

Share:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *